Kelionė buvo sudėtinga(bent jau man). Nors mašinoje važiavome tik tryse( Marija už vairo, Milda ir aš) tačiau didžiausią mašinos dalį užimė Marijos šuo. Davėsi jis ten belekaip, o kadangi šunėko esą didelio,o aš sėdėjau gale, tai likau jo apspardyta, atsėsėta ir apseilėta. Šuniukas, palyginti su Knutu, visiškai neišauklėtas ir neprotingas:) Na bet čia ne esmė. Susipakavę viską keliavome link Zabarijos, Marijos sodybos. Ten buvo šilčiau nei lauke, tačiau vistiek šaltokoka.
Mūsų mielosios maistininkės buvo pasiryžusios pagaminti obuolienę-marmeladonę. Tam reikėjo pagaminti obuolių: na ten juos visaip nulupti ir supjaustyti. Marija kadangi negalėjo prie jų liestis, tai gamino makaronus:)
Kadangi savaitgalio tema buvo "Fėjos ir elfai", tad ir atrodyti reikėjo deramai. Tad baigę su obuoliais, pradėjome su kostiumais. Darėmės sparnelius, burtų lazdelės, karūnas, sukneles, sijonus ir kitokius ten fėjų atributus. Po to sekė fotosesija, nes kaip tokio grožio neįamžinsi.
Vakaras buvo nuostabus. Gal tik apie kokia 3čią, ar 4tą nuėjome miegučio. Laukė elfų puota.
Ryte pabudę prisivalgėme blynų. Milda su Jore buvo nuostabios ir prikepė jų su bananais ir obuoliais. Ir dar pribūrė stebuklingų grybų.
Pradėjo rinktis ir kiti elfai, iš visų pasaulio kampelių. Kadangi kai kurie buvo nelabai pasiruošę, tai gaminosi kostiumus vietoje.
Susirinko gan daug elfų ir fėjų. Kol išmokome kalbėti po vieną naudojome stebuklingąjį kalbėjimo brokolį. Viskas vyko tokiu būdu(bent jau iš pradžių): visi savo mintis rašė ant lapukų, kuriuos paskui klijavome ant didelių lapų. Viskas vyko puikiai. Aišku buvo pykčių, nuoskaudų, nepasitenkinimų ir t.t, tačiau apie šią darbinę dalį rašyti neįdomu.
Įdomiausias savaitgalio momentas( bent jau man) vyko ant piliakalnių. Nuotraukų iš to stebuklingo momento deja nėra. Buvo nuostabu! Visi persirengė elfais: kas su gobtuvais, kas su sparneliais, ir iš Marijos sodybos pajudėjome Kernavės link, kur turėjome susitikti su vaikais ir jų tėveliais. Užsidegę žibintus, patraukėme ant piliakalnio ruoštis, Jorę ir Mildą palikę sekti vaikams pasaką apie elfus. Kad jie čia pasirodo tik kartą metuose ir kad reikia būti labai labai tyliems, nes elfai išgirdę žmonių kalba išsibėgios. Patys elfai šneka pašnibždomis.Nežinau ką dar jos jiems ten pribūrė, bet efektingai, nes visi tylėjo kaip pelės po šluota ir buvo labai susikaupę. Mes ateinančius vaikus pasitikome pūsdamos burbulus. Laiptukus į piliakalnį papuošėme degančiomis žvakelėmis. Patys atsistojome ant jų iš įvairių pusių ir į vaikučius pūtėme muilo burbulus, bei šnabždėjome žodžius elfų kalba. Buvo taip stebuklinga! Ir taip stipru! Kai visi vaikučiai ir jų tėveliai sulipo ant piliakalnio, prasidėjo "Pajautos slėnio užkalbėjimas". Darius sakė žodžius, o mes juos kartojome. Nepamenu ką jis ten sakė, bet buvo taip nepakartojama ir nežemiška! Nes pasirodo vadovai iš tikrųjų yra elfai ir fėjos, ir šį stebuklingą vakarą jie pasirodė savo tikraisiais veidais. Kai vadovai pasakė savo priesaiką Pajautos slėniui, atėjo ir vaikų eilė. Jie pasižadėjo patys kada nors būti elfais ir fėjomis. Po to visi gėrėme elfų arbatą su sausainiais ir marmeladone(obuoliene). Tada dainavome ir žaidėme visokius ten elfiškus žaidimus. Taigi, vakaras buvo ypatingas. Oras buvo pasakiškas, dangus giedras. Toks giedras, kad visos žvaigždės matėsi. O orų prognozė žadėjo šlabdribą. Stebuklai, tikri stebuklai! Elfų burrrtai!!!
